عني
Esu eilinis, paprastas žmogus, kaip ir visi. Gal net paprastesnė, nežinau. Nemėgstu pasipūtėlių, pamaivų, naivių žmonių. Labai stengiuosi atprasti matyti kituose vien išorę, žinau, kad tai, už ką pamilstama - slepiasi už stilingų rūbų. Laikot mane paviršutiniška? Tebūnie jums tokią mane pažinti. Žinokit, galiu mylėti, galiu paguosti. Man nesvetimas skausmas bei ašaros. Daugelis žmonių mano, jog man svarbiausia materialūs dalykai. Einant laikui, ėmiau vertinti tai, ką turiu šalia, kas neįkainojama, kas nepamirštama. Nesvarbu kiek šimtinių tavo piniginėje, kur gyveni, kas tavo pažįstami. Svarbūs tik tie “tikrieji” žmonės, gal net gyvūnai ar ypatingą vertą, dvasinę galią turintys daiktai. Kalbu apie nuoširdų jausmą, skliedžiamą šilumą, ramybę. Kaip nedaug galėčiau išskirti…keletą žmonių, kuriais pasitikiu, šuniuką, kambarį, lovą, peizažą pro langą, kelias knygas, antklodę, mėgstamus filmus, lietų, rudenį, mintis, savo blogą. Tai yra tai, dėl ko aš gyvenu. Tai yra tai, kas nepramanyta, kas neišgalvota, kas sukūrė mano asmenybę. Nemanykit, jog absoliučiai tikiu knygų ir filmų scenarijais. Mes nė vienas nežinom ar autoriui teko patirti konkretų išgyvenimą, akimirką, jausmą. Nežinomybė, tiesos baimė, jaudulys - pusė manęs.